Baltažievė pušis (Pinus heldreichii syn. Pinus leucodermis)

Natūraliai auga Balkanų ir Italijos kalnuose, kur sudaro didelius miškų masyvus. Šios pušies augimo riba dažnai sutampa ir su medžių riba kalnuose. Tai gana lėta augantis medis, pasiekiantis iki 30 metrų aukštį. Vidutiniškai per metus ūgteli 20-25 cm. Žievė ruda ar pilka, itin stora, skeldėja nedidelėmis plokštelėmis, todėl senesnių medžių kamienų tekstūra atrodo gana išskirtinė. Jaunų šakelių žievė šviesiai pilka. Spygliai ilgi, 4,5-10 cm ilgio, susitelkę po du, standūs ir itin aštrūs. Pirmamečiai būna švelniai žali, vėliau tampa tamsiai žalios spalvos. Kankorėžiai susitelkę  šakelių viršūnėse, jauni būna purpuriniai ar rausvi, subrendę paruduoja. Kaip ir daugelio kitų pušų pirmieji kankorėžiai pasirodo medžiui sulaukus 15-20 metų.

Augavietė ir priežiūra

Atspari sausai dirvai ar išdžiuvimams, negali augti esant užmirkimui. Taip pat tai šviesiamėgė rūšis, esant užtamsinimui beveik neauga arba labai skursta. Gali augti ir nederlingoje dirvoje. Prisitaikiusi prie mūsų klimato, atspari šalčiams. Gali nukentėti nuo vėlyvųjų pavasario ir ankstyvųjų rudens šalnų, tačiau dideliems medžiams didelės žalos nepadaro ir šie greit atsigauna. Atspari užterštam orui, todėl puikiai tinkama miestų želdiniams. 

Nepakanti genėjimui, tačiau jei tai daryti būtina, geriausia tam pasirinkti vėlyvą vasarą ar rudenį, kad būtų išvengta stipraus sakų bėgimo ir medžio nusilpimo. Ypač pirmaisiais metais po persodinimo žiemai rekomenduojama mulčiuoti.

Atgal

baltažievė pušis

 

 

 

 

Medžių parduotuvė Įdomybės