Sibirinė pušis (Pinus sibirica)

Dar vadinama Sibiriniu kedru, nors su kedrais nėra gimininga. Natūraliai auga Šiaurės rytų Europoje, Urale, Vakarų ir Rytų Sibire bei Šiaurės Mongolijoje. Tai iki 40 m aukščio medis. Augdama atviroje vietoje formuoja kiaušinišką ar ritinišką, gana tankią lają. Senų medžių žievė išilgai suaižėjusi, stora, rausvai pilkos spalvos. Spygliai 6-13 cm ilgio. Kankorėžiai rausvi ar su violetiniu atspalviu, ovalūs. Subrendę būna šviesiai rudi. Sėklos (kedro riešutai) besparnės, valgomos. 

Gerai auga derlinguose, drėgnuose, tačiau neužmirkusiuose dirvožemiuose. Pakanti šalčiams ir vėlyvos pavasario ar ankstyvos rudens šalnos dažniausiai medžiui nepakenkia. 

Pirmaisiai metais auga lėtai, ypač apie 10-20 metus, vėliau augimas paspartėja. 

Riešutai

Kedrų riešutais vadinamos sibirinės ir kedrinės pušies sėklos. Tai iki 1 cm ilgio tvirta luobele apgaubtos, itin riebios ir maistingos sėklos. Jose gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų, ypač vitamino E, kuris veikia kaip natūralus antioksidantas, stabdantis organizmo senėjimą ir padedantis kovoti su lėtinėmis ligomis. D ir B grupės vitaminai padeda sureguliuoti nervų sistemą, gerina kraują. Taip pat riešutuose daug serotino, kuris veikia panašiai kaip laimės hormonas, todėl kedro riešutai kelia nuotaiką ir darbingumą.

Atgal

sibirinė pušis

 

sibirinė pušis kankorezis

 

 

Medžių parduotuvė Įdomybės