Obuoliai kaip maisto šaltinis naudojami jau ne vieną tūkstantį metų, todėl yra išvesta daug savo požymiais skirtingų veislių. Tarpusavyje buvo kryžmintos įvairios rūšys, skiepijamos, dauginamos ir kt., taip sukurtos žmogui naudingų savybių turinčios obelys. Jos nutolo nuo savo laukinių obelų protėvių ir nebegali būti vadinamos ta pačia rūšimi. Genetiniai tyrimai parodė, kad naminės obelys yra artimiausios Malus sieversii, kurios natūraliai auga Vidurio Azijoje. Tačiau visos, vaisiniai sodininkystei naudojamos, obelų veislės vadinamos tiesiog naminėmis obelimis, o jų šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama apie 7500. 

Pirmosios obelys pražysta gegužės-birželio mėnesiais. Ant šakelių viršūnių ar dvimečių ūglių sukrauti balti smulkūs žiedai išsilaiko apie savaitę. Žiedlapiai nevysta ir neruduoja, todėl jų kritimas neretai tampa akį džiuginančiu reginiu, kažkada pakerėjusį ir poetą A.Miškinį. Ankstyvųjų obelų veislių pirmieji vaisiai pasirodo dar liepos mėnesį, o vėlyvųjų – net spalį. Vaisiai gali būti įvairių spalvų, dydžių ir skonių. 

Obelys Lietuvoje

Pirmieji lietuviški sodai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau XIV a., tačiau iki XIXa. pabaigos daugiausia buvo auginami dvarų bei vienuolynų teritorijose, o ūkininkų soduose aptinkami retokai. Neretai tai būdavo išdvarų paimti skiepai (metūgliai) ir įskiepyti į natūraliai mūsų šalyje augančią miškinę obelį. Skiepai į šį Lietuvoje retą, bet puikiai prisitaikiusį prie mūsų sąlygų, medį dažnai daromi ir dabar. Pirmieji lietuviškų obuolių veislių selekcininkai buvo patys sodininkai, atrinkinėję ir kryžminę naudingus požymius turinčius augalus. Taip atsirado ir iki šių dienų išlikusios, visų mėgstamos ‘Alyvinių’, ‘Beržininkųananasų’, ‘Jono pepino’ ir kt. veislės. Šios vietinės veislės išgyvena renesanso laikus, mat vis dažniau imamos sodinti naujakurių, dėl savo atsparumo vietinėms ligoms bei šalčiams. Plačiai apie sodininkystę ir obelų veisimą Lietuvoje galite skaityti ČIA. 

Obuolių nauda

“An apple a day keeps the doctor away (Valgyk obuolį kasdieną, daktaro nereiks nė vieno)” kaip sako anglai. Ir ištiesų šioje patarlėje yra tiesos. Nors vitaminų, lyginant su kitais vaisiais, obuoliuose nedaug, juose gausu mineralinių medžiagų, ląstelienos, pektinų, antioksidantų ir kitų organizmui naudingų medžiagų. Stipriausią poveikį sveikatai daro obuoliuose esantys pektinai, veikiantys kaip sorbentai ir valantys išorganizmo sunkiuosius metalus, susidariusias toksines medžiagas ir patogenines bakterijas. Jie taip pat padeda sureguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje ir taip sumažinti kraujagyslių ligų tikimybę. Obuoliuose esantys flovonoidai mažina vėžio tikimybę. Įvairių tyrimu metu nustatyta, kad reguliariai valgantys obuolių turi mažesnę tikimybę susirgti diabetu, astma, atritu, Alzhaimerio liga ar nutukimu.

Veislės

Pasaulyje suskaičiuojama apie 7500 obelų veislių. 

‘Beržininkų ananasas’ atsparus daugeliui obelų ligų, pakantus šalčiams. Derėti pradeda rugpjūčio pabaigoje. Obuoliai stambūs, sultingi, aromatingi, gerai išsilaiko žiemos metu. 

‘Popierinis (Alyvinis)’ manoma, kad kilęs iš Pabaltijo. Obuoliai pradeda nokti liepos pabaigoje, sunokę būna balti. Labai skanūs, saldūs, sultingi, tačiau nuskinti išsilaiko apie dvi savaites. Vidutiniškai atspari ligoms ir šalčiams, pramečiuoja. 

‘Žemaičių grietininis’ pasižymi augumu ir vidutiniu atsparumu šalčiams bei kenkėjams. Obuoliai skinami rugpjūčio mėnesį. Jie itin sultingi, vidutinio dydžio, saugyklose išsilaiko iki gruodžio mėnesio.