Tai natūraliai Lietuvoje augantis medis, pasiekiantis 8 – 10 m, rečiau 15 – 20 m aukštį. Jį galima sutikti beveik visur – auga miškuose, pamiškėse, kirtimuose, pakelėse ir plačiai auginamas sodybose bei parkuose. Greitai auga ir gyvena iki 100 metų. Laja kiaušiniška, dažnai netaisyklinga, kiek retoka. Žievė nelinkusi skilinėti, gana lygi, pilkos spalvos. Lapai 15 – 20 cm ilgio, ir apie 10 cm pločio, sudaryti iš ,lancetiškų, nusmailėjusiomis viršūnėmis ir karpytais kraštais, lapelių. Viršutinė pusė žalia, o apatinė pilkai žalia, kiek plaukuota. Rudenį, po pirmųjų šalnų ima geltonuoti ir dažnai tampa sodriai raudoni. Žydi gegužė – birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į žiedynus ant šakučių viršūnių ir išsidėstę po visą medį, specifinio, gana aitraus kvapo. Nors yra pakantus ūksmei, geriau auga ir brandina daugiau uogų augdamas gerai apšviestoje vietoje, derlingoje, drėgnoje dirvoje. Sunkiai ištveria genėjimą, tad jų geriau negenėti. Geriausia juos persodinti rudenį, kada medis yra be lapų, nes pavasarį daug energijos sunaudoja žydėjimui, o vasarą – augų brandinimui. 

Vaisiai

Vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį ir gali ryškiai oranžinėmis uogų kekėmis iškabėti per visą žiemą. Vaisiuose gausu įvairių maistingų medžiagų. Vitamino C juose 3 kartus daugiau nei citrinose, o provitamino A ir karotino daugiau nei morkose. Taip pat gausu vitaminų B2, PP, E, K, jodo, eterinių aliejų, pektino, flavonidų, rauginių medžiagų, vario, magnio, cinko ir kt. Vaisius rekomenduojama vartoti esant vitaminų trūkumui, kraujui stiprinti, gerai veikia kepenis, inkstus ir tulžį, tinka organizmui valyti, pilvo pūtimui gydyti. Iš šermukšnių vaisių pagaminta arbata ir skani ir vaistinga. Vaisiai renkami rudenį, po pirmųjų šalnų, nes tada praranda kartoką skonį. Tačiau, jei uogos yra pajuodavusios – vaistiniams tikslams nebetinkamos. Todėl galima jas dirbtinai truputi pašaldyti. Uogos džiovinamas lėtai, neaukštesnėje nei 50 – 60 °C temperatūroje.

Iš uogų taip pat gaminamas vynas. Plačiau apie jo gaminimą ČIA.

Etnologinė prasmė

Šermukšni ir jo vaistines savybes pastebėjo dar senovės graikai. Jų legenda pasakoja, kad Dzeuso taurę pavogė velnias, o Dzeusas pasiuntė erelį jos atsiimti. Ereliui kovojant su velniu, žemėn krito paukščio plunksnos ir ten kur jos nusileido ėmė augti šermukšniai. Tad erelio kraujo lašai virto šermukšnio uogomis.

Lietuviai tikėjo, kad šermukšnis apsaugo nuo nelaimių, velnių ir raganų. Sakoma, kad pro sodyboje pasodintą šermukšnį negalėjo praeiti ragana, kol nesuskaičiavo visų jo lapelių, o velniams labai nepatikęs žiedų kvapas. Taip pat į kelionę pasiėmus šermukšnio lazdą, eidamas nesutiksi velnio. Surištas šakeles dėdavo prie lovos sergantiems žmonėms arba norint apsiginti nuo ligų ir piktų dvasių. 

Vaidmuo gamtoje

Šermukšnis bitėms svarbus augalas. Iš žiedų jos renka žiedadulkes bičių duonelei, o iš 1 ha šermukšnyno bitės prirenka apie 30 – 40 kg nektaro. Šakeles ir žievę mėgsta miško žvėrys, o uogas lesa kurtiniai, strazdai, devynbalses ir kt. Šakeles su uogomis kartais naudoja paukščių gaudyklėms. Ne veltui šermukšnio lotyniškas pavadinimas aucuparia reiškia “vilioti paukščius”.