Tai natūraliai Lietuvoje auganti rūšis, dažniausiai sutinkama mišriuose miškuose. Gerai auga drėgnose vietose, tačiau sutinkama ir sausesnėse augimvietėse. Priešingai nei juodalksnis, negali augti nuolat užmirkusiuose dirvose. Baltalksnis gali užaugti iki 20 metrų, o kartais susiformuoja kaip daugiakamienis, itin stambus krūmas. Kamieno skersmuo siekia iki 40 cm. Žievė pilka, plona ir lygi, nelinkusi eižėti. Lapai 4-10 cm ilgio, ovalios ar kiaušiniškos formos, pjūkliškais kraštais ir smailia viršūne. Viršutinė jų pusė žalia, apatinė su pilku ar melsvu atspalviu, rudenį negelsta. Augimas spartus pirmaisiai metais ir 5 metų amžiaus neretai siekia net 4 metrus. Vėliau augimas sulėtėja, storėja kamienas ir platėja laja. Geromis augimo sąlygomis išgyvena iki 80 metų, tačiau dažnai gyvena trumpiau. Baltalksnio nauda Žydi anksti, kovo pabaigoje. Nors žiedai neišvaizdūs ir dažnai sunkiai pastebimi yra mėgstami bičių ir vertinami bitininkų. Nors jie neturi nektaro, gausus žiedadulkių kiekis padeda bičių šeimoms atsigauti po žiemos. Vasaros metu ant lapų kartais pasitaiko amarų, todėl būna lipčiaus. Šaknys sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl praturtina dirvožemį. Lapuose taip pat gausu azoto, jie greit pūna ir puikiai tinka kompostavimui. Vaistinis poveikis Baltalksnio kankorėžių ir žievės nuoviras stabdo kraujavimą, pasižymi sutraukiančiu poveikiu, todėl tinka stabdant viduriavimą, ar dentenų kraujavimą. Lapų vonios padeda atsigauti pavargusiems raumenims, o švieži lapai skatina žaizdų gijimą ir tinka vočių bei saulės nudegimų gydimui. Vaistinei žaliavai naudojama tik išdžiovinta žievė, nes šviežia sukelia vėmimą. |
|---|