Tokį pavadinimą šis medis gavo dėl bekočių lapų ir gilių. O pats medis pasiekia 20-40 metrų aukštį. Kamienas su amžiumi skilinėja ir darosi žiauberiškas. Augant atvirose vietose, apatines šakas formuoja nuo pat apačios. Laja tanki apvali, dažnai netaisyklingos formos. Lapai 7 – 12 cm ilgio, viršutinė pusė tamsiai žalia, o apatinė pilkšva. Rudenį lapai tampa geltoni ir rudi. Giles pradeda formuoti sulaukę 40 – 50 metų, tačiau brandina jų gerokai mažiau nei paprastasis ąžuolas. Geriausiai auga derlingoje dirvoje, tačiau pakantus ir vidutinio derlingumo dirvožemiui. Svarbu geras drenažas, nes nepakantus užmirkimui ir išdžiūvimui. Kaip ir daugelis ąžuolų, bekotis ąžuolas tampa namais daugybei gyvūnų. Plitimas Natūraliai bekotis ąžuolas plinta gilėmis. Jas išnešioja kėkštai ir riešutinės. Nuo motininio augalo neretai šie paukščiai giles nuneša net 3 ar 4 kilometrus, o dažnai netgi slepia kurmiarausiuose. Nenuostabu, kad dalį, tokiame plote išsbarstytų gilių, šie paukščiai tiesiog pamiršta, o ir paslepia dažnai daugiau, nei sulesa per žiemą. Patekusios į tinkamas sąlygas ir išvengusios stirnų ir šernų suėdimo, šios sėkmingai sudygsta. Deja prireikia labai daug metų, kol iš gilės ar mažo sodinuko išaugtų didelis ir galingas medis. 20 metų ąžuolas būna tik 5-7 m. |
|---|