Tai visžalis spygliuotis medis, užaugantis iki 20 – 30 m, o Lietuvos sąlygomis 15 – 16 m. Dėl išskirtinio dekoratyvumo ši eglių rūšis greit išpopuliarėjo Europoje ir Lietuvoje. Laja labai tanki, tad iki 1 m pasiekiančio kamieno dažnai net nesimato. Apatinės šakos plačiai driekiasi palei pat žemę, o aukščiau esančios šakos trumpesnės, todėl suformuoja kūgišką formą. Spygliai ilgi, apie 3 cm ilgio, tvirti todėl labai dygūs. Jie gausiai apaugę šakas bei pasišiaušę į visas puses. Spyglių spalva sidabriškai melsva, daug šviesesnė nei paprastosios eglės (Picea abies). Dėl savo spalvos neretai vadinama sidabrine arba melsvaspygle. Tai labiau liaudyje paplitę pavadinimai nei dygioji eglė. Dekoratyvūs yra ir šio medžio vyriški ir moteriški kankorėžiai. Ką tik pasirodę apie kelias savaites būna sodriai rausvi. Jų galima tikėtis kas 2 – 3 metus, eglei sulaukus 20 metų.
Palyginti atspari užterštam miesto orui, mažai reikli dirvožemiui, atspari sausroms, šalčiui ir vėjovartoms dėl savo gilios šaknų sistemos. Lengvai pakenčia ūksmę, tačiau puošnesni medžiai auga atviresnėse vietose.