Tai natūraliai Lietuvoje auganti medžių rūšis. Užauga iki 20-25 metrų aukščio. Pirmaisiais metais auga labai sparčiai, metinis prieaugis gali siekti net 1,5 metro. Vėliau augimas prislobsta, o apie 45-50 metus išvis sustoja. Tai trumpaamžė medžių rūšis, gyvena iki 100–120 metų. Juodalksnių kamienas tiesus, žievė tamsiai ruda, gana plona, todėl eižėja tik negiliais plyšeliais. Jauni lapai lipnūs ir blizgūs. Pilnai suaugę tampa sodriai žaliais, dažniausiai neplaukuotais, 4-9 cm ilgio. Jų kraštai dantyti, viršūnė iškirpta ir patys atrodo tarsi būtų banguoti. Rudenį negelsta ir krenta dar būdami žali. Atviroje vietoje augantys juodalksniai formuoja plačią ir gana tankią lają. Augavietė Auga drėgnose, pelkėtose vietose. Dažnai sudaro juodalksnynus, kuriuose kitų medžių nėra arba jie tik pavieniai. Puikiai dera ir nederlingose teritorijose, dėl gebėjimo šaknimis fiksuoti azotą. Kadangi yra prisitaikę augti užmirkusiose dirvose, neretai naudojami teritorijų melioracijai ar kanalų užsodinimui. Juodalksniai gali daugintis iš šaknų išleidžiamais ūgliai. Todėl aplink jį visada būna priaugę naujų, jaunų medžio klonų. Panaudojimas Istoriškai plačiai naudotas kaip vaistinis augalas. Džiovinta žievė ir lapai pasižymi stipriu sutraukiančiu poveikiu, todėl buvo naudojami kraujavimams stabdyti. Žievės nuoviras tinka burnos skalavimui, esant dantų uždegimui. Lapų nuoviras buvo naudojamas sergant onkologinėmis ligomis. Iš įvairių juodalksnio dalių galima pasigaminti dažus. Žievė audiniams suteikia raudoną, kiek rusvą spalvą, žirginiai – žalią, o jaunų šakelių žieve galima išgauti geltoną spalvą. Taip pat puikiai tinka margučiams dažyti. Sumaišius juodalksnio ir baltaksnio žievę galima gauti rudą ar net juodą spalvą. |
|---|