Tai savaiminis Lietuvoje augantis medis. Užauga iki 20 – 30 m aukščio, o skersmuo siekia 1-2 m. Išgyvena 500 – 600 metų. Dažniausiai turi vieną kamieną, kartais du ir tik retais atvejais būna daugiakamienės. Jaunų medelių žievė lygi, o su amžiumi skeldėja ir darosi žiauberiška, pilkos spalvos. Geriausiai auga derlingoje, gerai drėkinamoje bet neužmirkusioje dirvoje.

Lapai tamspiai žali, smulkūs, blizgūs, primenantys širdelės formą. Juose gausu baltymų, vitamino C, karotino, glikozidų, fitoncidinių medžiagų, todėl jauni naudojami salotoms ruošti.  

Žiedai

Pradeda žydėti dar birželio mėnesį, bet intensyviausias žydėjimas vyksta liepos mėnesį. Dėl ore pasklindančio malonaus medaus kvapo, net visas mėnuo gavo šio medžio pavadinimą. Liepų žiedai nuo seno naudojami arbatų ruošimui. Juose esantys eteriniai aliejai skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, slopina uždegimus, todėl duodami sergantiems, ligos simptomams mažinti ir kovoti su liga. Rekomenduojama nuo peršalimo, viršutinių kvėpavimo takų ligų, bronchito ir gripo. Taip pat ramina nervų sistemą, truputi mažina kraujo krešėjimą, padeda iš organizmo pasišalinti chloridams. Malonus žiedų kvapas vilioja ne tik žmones, bet ir bites. Šios iš vieno suaugusio medžio gali surinkti net 12 kg medaus. O senų medžių drevėse įsikuriantys aviliai buvo saugomi dar 588-aisiais išleistu Lietuvos Statutu, kuris draudė naikinti liepynus. Tai vienintelis medis, kurio apsauga reglamentuota to meto įstatymais.

Etnologinė reikšmė 

Nuo senų senovės, lietuviai būtinai sodindavo liepą prie savo sodybos. Štai kodėl pakelėse galima rasti senų didelių mažalapių liepų. Tikėta, kad tai meilės deivės Mildos arba Laimos medis ir laikytas moteriškumo simboliu. Gimus kūdikiui mamos eidavo pri liepos prašyti savo vaikui sveikatos, ilgo ir gero gyvenimo. Vyras, susipykęs su žmona, turėdavo eiti prie liepos prašyti atleidimo.