Natūraliai auga Kinijoje, Hubėjaus provincijoje, tačiau plačiai auginama visame pasaulyje įvairiuose parkuose ir dendrologinėse kolekcijose. Natūralioje buveinėje užauga 30-40 metrų, tačiau Lietuvoje 50 metų medžiai siekia 11 metrų aukštį. Auga itin sparčiai.

Žievė rausvai rudos spalvos, linkusi pleišėti. Laja kūgiška. Spygliai plokšti ir minkšti, 1-3 cm ilgio, išsidėstę dviem eilėmis aplink šakelę. Vasaros metu būna šviesiai žalios spalvos, o rudenį tampa geltonos ar ryškiai raudonos spalvos ir žiemai nukrenta. Kankorėžiai ovalūs, iki 2 cm ilgio, jauni būna žali, subrendę paruduoja ir antraisiais metais nukrenta. 

Augavietė

Geriausiai auga derlingame ir drėgname dirvožemyje. Augdama sausesniame ar mažiau derlingame dirvožemyje auga lėtai, dažnai skursta, tačiau šalčių metu dažniausiai nenušala. Per didžiuosius žiemos speigus nesumedėję pirmamečiai ūgliai gali būti pažeisti, tačiau greitai atsigauna ir artimiausiu vegetacijos sezonu medis vėl sužaliuoja. Tai šviesiamėgis augalas, tačiau gali augti ir daliniame pavėsyje, nors tada augimas lėtesnis. Geriausia sodinti nuo vėjo apsaugotose vietose.

Istorija

1941 metais aprašyta iš fosilijų japonų mokslininko Shigeru Miki. Medžių rūšis gyvavo prieš 50 milijonų metų ir buvo laikoma išnykusia iki 1943 metų, kol ją atardo augančią Kinijos Hubėjaus provincijoje. Po 5 metų buvo aprašyta dar kartą kaip auganti rūšis botaniko Wan Chun Cheng. Nuo to laiko imta auginti dendrologinėse kolekcijose ir parkuose visame pasaulyje.