Didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii)

Tai svarbiausias medienos gavybai medis, radęs savo vietą ir dekoratyviniuose želdynuose. Natūraliai auga vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje, jau nuo XIX a. auginamas Europoje, o Lietuvoje seniausios pocūgės siekia 40-50 metų. Jų laja panaši į eglių. Tankios šakos auga horizontaliai, tik jų viršūnės šiek tiek kyla į viršų. Pati laja siaura, cilindriška, su amžiumi gali tapti netaisyklingos formos. Spygliai nedygūs, todėl dažnai lyginama su kėniu. Jie žalios spalvos, apatinėje pusėje kiek šviesesni, turi balsvus ruoželius, dažniausiai būna iki 3 cm ilgio. Puošniai atrodo visus metų laikus, todėl gali būti naudojama kaip kalėdinė eglė. Stambūs, 7-12 cm ilgio, cilindriški kankorėžiai jauni būna žali, subrendę paruduoja. Dengiamieji žvyneliai gerokai ilgesni už sėklinius, triskiaučiai ir išsikišę kaip liežuvėliai. Gausus jų derlius būna kas 6 metus, medžiui sulaukus 20-30 metų. 

Augimas

Tai vienas didžiausių pasaulio medžių, aukščiausias siekia net 100 metrų. Lietuvoje dėl kitokio klimato būna gerokai mažesni. Natūraliose augavietėse būdingas didelis temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, bei žiemos ir vasaros, gausu kritulių žiemos metu, vasaros dažniausiai sausos. Nors gali augti ir nederlingoje dirvoje, tokiose teritorijose dažniausiai auga labai lėtai ir skursta. Taip pat nepakanti užmirkimams ir supluktai molio dirvai. Per 50 augimo metų Lietuvoje nuo šalčių ir šalnų nukentėdavo tik maži sėjinukai. Mėgsta gerai apšviestas vietas. 

Šiuo metu priskaičiuojama apie 2 tūkstančius grybų rūšių, su kuriomis didžioji pocūgė gali sudaryti mikorizę. Nors įprastai vienas individas sudaro simbiozę tik su keliomis rūšimis, vis tiek labai svarbu, kad medis būtų persodinamas su kuo didesniu žemių kupstu. Tik kartu su medžiu patekusios grybų sporos padės medžiui pasisavinti daugiau vandens ir mineralinių medžiagų, kurios užtikrins sėkmingą prigijimą ir tolimesnį augimą. 

Melsvoji pocūgė (Pseudotsuga menziesii var. glauca)

Tai didžiosios pocūgės variatetas, sutinkamas daugiau vakarinėje arealo dalyje. Melsvoji pocūgė yra daug žemesnė ir auga lėčiau nei rūšinė, todėl komerciniais medienos tikslais sodinama gerokai rečiau. Tačiau dėl savo gražios ir dekoratyvios išvaizdos pamėgsta kaip puošnus parkų ar sodų medis. Spygliai turi melsvą atspalvį, kuris išsilaiko ištisus metus. Šis variatetas atsparesnis ligoms, nors kaip ir rūšinė gali nukentėti nuo škotiškojo spygliakrėčio. Labai atspari sausros, šalčiams ir šalnoms. Gali augti tik esant pilnam apšvietimui, pavėsyje dažniausiai skursta ir į viršų beveik nesistiebia.