Balkanų kalnuose auganti pušis tėvynėje laikoma reliktine ir endemine, todėl labai vertinama gamtininkų ir vietinių gyventojų. Gali užaugti iki 30-35 metrų aukščio, tačiau Lietuvoje dažniausiai siekia 10-15 metrų. Laja kūgio formos, tanki, dažniausiai siaura. Spygliai susitelkę pluošteliuose po 5, jie švelnūs, 7-10 cm ilgio. Dėl sidabriškai žalios jų spalvos pamėgtas kaip parkų ar erdvių sodybų dekoratyvinis medis. Spygliuose gausu terpeno, kuris nuplaunamas kartu su lietaus vandeniu ir patekęs ant žemės gali stabdyti kai kurių augalų augimą. Kankorėžiai stambūs, 8-16 cm ilgio, pailgi, gelsvai rudi, susitelkę po 1-5 šakelių viršūnėse. Gausiai dera kas 2-3 metus. Žievė pilkai ruda, su amžiumi ima skeldėti. Išsamiai apie balkaninės pušies savybes natūraliose buveinėse galite skaityti ČIA.

Tai šviesiamėgė rūšis, sunkiai auganti esant užtamsinimui. Mėgsta vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvas. Nepakanti užmirkimui. Atspari šalčiams iki -30°C, tad žiemai rekomenduojama mulčiuoti. 

Auginimas Lietuvoje

Lietuvoje dar auginama palyginus neseniai. Seniausiai žinomai balkaninei pušiai mūsų šalyje šiuo metu yra apie 70 metų, o jos aukštis 16 metrų. Nors Lietuvoje dera kas 2-3 metus ir formuoja sėklas, jos dažniausiai būna negyvybingos. 

Nors mūsų šalyje auginama dar gana retai, dėl savo atsparumo šalčiams ir daugeliui ligų, vis dažniau imama auginti parkuose ir sodybose kaip dekoratyvinis medis.