Tai natūraliai Korėjos pusiasalyje, Japonijoje ir rytinėje Kinijos dalyje auganti medžių rūšis. Tėvynėje gali užaugti iki 40 metrų aukščio, tačiau auginama parkuose retai kada siekia 20 metrų. Aukščiausios jų Lietuvoje yra apie 18 metrų aukščio. Nemenčinės miškų urėdijoje auginama komerciniais medienos tikslais, tačiau pasaulyje dažniausiai sodinama kaip dekoratyvinė medžių rūšis. Formuoja kūgio formos lają, kuri su amžiumi gali tapti ritiniška. Spygliai sutelkti pluošteliuose po 5, tankiai apaugę šakas. Jie itin ilgi, gali siekti 20 cm, viršutinė jų pusė melsva, kiek pilka, o apatinė žalia. Juos keičia, kas 2 metus. Kankorėžiai 8-15 cm ilgio, jauni būna žali, subrendę po metų paruduoja ir krenta žemyn. Dera kasmet, nors gausumas dažnai skiriasi. Sėklos valgomos ir vadinamos kedro riešutais. Jas itin mėgsta voverės, paukščiai jų vengia dėl didelio kankorėžių sakingumo. Norint išsigliaudyti riešutėlius tenka apsiginkluoti kantrybe ir pirštinėmis. 

Auginimas ir priežiūra

Pirmuosius 30 metų auga itin lėtai, vėliau augimas spartėja, iki kol medis pasiekia savo galutinį aukštį. Natūraliose buveinėse klimatas yra labai drėgnas, vasaros karštos, žemės itin derlingos. Todėl geriausiai auga derlingoje, drėgnoje, tačiau neužmirkusioje dirvoje. Aptinkama ir nederlingose teritorijose, tačiau jose auga lėta. Jaunos korėjinės pušys pakenčia dalinį pavėsį, tačiau dideli medžiai auga tik gerai apšviestoje vietoje. Atspari šalčiams ir genėjimams, todėl tinka lauko bonsų formavimui.