Tai medis, natūraliose buveinėse užaugantis iki 15 metrų aukščio. Įvairios veislinės formos dažnai siekia vos 10 metrų. Lapai kaiušiniški arba skiautėti, stambūs, viršutinė jų pusė žalia, o apatinė pilkšvesnė. Rudenį tampa ryškiai geltoni. Šių medžių lapais maitinasi šilkverpių lervos, iš kurių kokono verpiami šilkiniai siūlai. 

Nukenčia nuo vėlyvųjų pavasario šalnų, tad geriausia žiemai šaknis apmulčiuoti, o mažą medelį apengti eglišakiais. Suaugusio medžio nušalę pumpurai atsigauna ir vėl apželia. 

Mėgsta gerai apšviestas vietas, geriau auga derlingoje dirvoje, nepakantus užmirkimui, tačiau puikiai auga miestuose ir pramonės rajonuose. Ištveria nedideles sausras, tačiau jų metu augimas prislobsta, o derlius sumažėja. 

Vaisiai

Žiedai neišvaizdūs, tačiau vaisių nepastebėti sunku. Jie būna įvairių spalvų – nuo baltų iki beveik juodų. Jie panašūs į avietes, tik gerokai didesni. Kasmet dera labai gausiai ir nuo vieno medžio galima priskinti 10 – 15 kg derliaus. Pirmieji subrendę vaisiai pasirodo dar birželio pabaigoje ir dera dar pusantro mėnesio. Jie valgomi, saldūs. Tinka valgyti vienus, džiovinti, gaminti uogienes, džemus ar dėti į konditerinius gaminius. 

Gydomasis poveikis

Vaisiuose gausu gliukozės ir fruktozės, geležies, vitaminų, mineralinių ir rauginių medžiagų. Jos turi antibakterinį, priešuždegiminį poveikį, padeda širdies veiklai ir peršalimo gydymui. 

Tradicinėje kinų medicinoje lapų arbata naudojama kaip tonizuojanti, galvos skausmą ir akių nuovargį mažinanti priemonė. Lapuose yra alkaloido 1-deoksnoirijimicino (DNJ), kuris slopina alfa-gliukozidazės fermentą, skaidantį angliavandenius į gliukozę. Geriant lapų arbatą kartu su valgiu, silpnėja angliavandenių skaidymas ir gliukozės pasisavinimas, todėl mažėja cukraus kiekis kraujyje. sergantiems diabetu prieš šios arbatos vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.