Dideli medžiai puošia kraštovaizdį ir teikia didelę naudą aplinkai, o kartu ir žmogui. Jų priežiūra kitokia, nei jaunų, mažų medelių, tačiau reikalauja reguliaraus laistymo, genėjimo bei apsaugos nuo ligų. Stambių medžių augimas neretai lėtesnis nei jaunų, tačiau šie atsparesni ligoms, įvairioms nepalankioms klimato ir aplinkos sąlygoms. Svarbu tokį medį prižiūrėti ir saugoti nuo sužalojimų. Paliktos genėjimo žaizdos, nulaužtos ar pažeistos šakos bei kamienas mažina medžio atsparumą ligoms. Esant netinkamam drėgmės režimui ar nepakankamam dirvos derlingumui medžio augimas sulėtėja, dažnai prarandamos dekoratyvios savybės. Svarbu nuolat stebėti medį, o pamačius net ir nedidelius pakitimus imtis priemonių, kurios užkirstų kelią ligų plitimui.
Keli pagrindiniai žingsniai, padėsiantys medžiui sėkmingai ir ilgai gyvuoti:
Tinkamas laistymas
Pirmiausia reikia pasirūpinti tinkamu drėgmės kiekiu, kuris užtikrintų reikiamą medžio aprūpinimą vandeniu. Vanduo gyvybiškai svarbus visiems gyviesiems organizmams Žemėje, medžiai ne išimtis. Vanduo yra būtinas gyvybiniams procesams palaikyti, o augalams jis tarnauja ir įvairių mineralinių medžiagų pernešimo iš dirvos į lapus procese. Todėl trūkstant drėgmės dirvoje, visi gyvybiniai procesai medžiuose tiesiog sustoja. Ilgą laiką esant vandens stygiui, medžiai ima vysti. Medžio laistymo intensyvumas priklauso nuo klimato sąlygų ir teritorijos, kurioje jis auga. Smėlėtoje dirvoje drėgmė nelinkusi užsilaikyti, priešingai nei molingame dirvožemyje, todėl čia laistyti gali tekti dažniau.
Natūraliai dirvoje yra pakankamai daug drėgmės, o krituliai bei iškrentanti rasa papildo vandens atsargas. Laistymas reikalingas tik esant ilgoms sausroms bei ypatingai karštiems orams. Tuomet palieti reikia gausiai visą teritoriją, kurią dengia lapija. Svarbu, kad vanduo įsigertų giliai į dirvą ir pasiektų visas šaknis, o ne tik nutekėtų paviršiumi.
Didelių medžių masyvų papildomai laistyti nereikia. Tanki šaknų sistema sulaiko vandenį ir neleidžia jam lengvai išgaruoti. Be to, persidengianti laja sudaro šešėlį ir sumažina saulės patekimą ant dirvos paviršiaus, tai mažina jos temperatūrą kartu slopina ir garavimą.
Ypač spygliuočius rekomenduojama gausiai palaistyti prieš žiemą. Žiemos metu esant įšalui vanduo yra tarsi užrakintas ir medis jo pasiimti negali, o saulėtomis dienomis ar temperatūrai pakilus aukščiau +5 °C prasideda fotosintezės procesas, kuriam reikia vandens. Rudeniop gausiai paliejus medį, šaknys apsirūpina vandens atsargomis, todėl dėl įšalo atsiradęs drėgmės trūkumas, medžiui žalos nepadaro.
Genėjimas
Didelių medžių genėjimas vykdomas dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai medžio gyvybingumo ir dekoratyvumo palaikymas. Svarbiausia yra pašalinti negyvas arba pažeistas šakas, taip apsisaugoma nuo galimo ligų plitimo ir tolimesnio medžio džiuvimo. Žydintys medžiai bei krūmai genėjami, norint išlaikyti kuo daugiau jaunų šakelių, taip paskatinant intensyvų žydėjimą ir gausų vaisių derlių. Pagal rūšį, tai daroma iškart po žydėjimo arba pasibaigus vegetacijos sezonui. Apskritai, kiekviena medžių rūšis turi savo genėjimo laiką.
Sveikų ir stambių medžių genėti ar retinti jų lają nerekomenduojama, nebent besiplečiančios šakos trukdo statiniams, eismui arba norima išlaikyti griežtą ir taisyklingą medžio formą. Reikėtų nepamiršti, kad vieno genėjimo metu negalima pašalinti daugiau nei 20 % lajos. Mažiau šakų turintys medžiai gali būti mažiau atsparūs ligoms ar net vėjovartoms.
Kova su ligomis ir kenkėjais
Medžius gali pažeisti įvairūs vabzdžiai ir grybai. Jie gali paveikti lapus, žievę arba šaknis. Jeigu liga ima plisti, svarbu laiku pradėti gydymą, kuris padės išsaugoti dar nepažeistas šakas bei visą medį. Šiuo metu Lietuvoje susiduriama su guobų maru, kaštonine kerškande, uosius puolančiu grybu Chalara fraxinea ir keliomis kitomis, daugiau lokaliomis ligomis. Ligų gydymas dažniausiai apima sergančių šakų šalinimą, purškimą fungicidais ar insekticidais.
Geriausias būdas užkirsti kelią ligų plitimui – sveiko medžio palaikymas. Nustatyta, kad daugelis ligų medžius puola po didžiųjų sausrų, šalčių ar karščių. Todėl tinkamai mulčiuojamą, laistomą ir reguliariai patręšiamą medį retai kada puola kenkėjai.
Mulčiavimas
Mulčiavimas yra neatsiejama medžių priežiūros dalis. Galima pirkti specialų mulčią arba pasigaminti jį patiems. Tam puikiai tinka nupjautos žolės ar daržo atliekos, lapuočių (išskyrus vaismedžių) lapai. Organinės medžiagos nedideliu sluoksniu dedamos po visa laja. Rekomenduojama palikti kelių centimetrų tarpą nuo kamieno, kad neprasidėtų puvinys. Mulčiavimas imituoja natūralias miško sąlygas, kuriose medžiams yra geriausia augti. Visų pirma toks negyvos organikos kiekis yra puikus mineralinių medžiagų šaltinis. Yrantis lapų ar žolės sluoksnis nuolat papildo žemę medžiui gyvybiškai svarbiais mikroelementais ir padeda apsaugoti šaknis nuo šalčio žiemos metu. Tai fizinis barjeras trukdantis susidaryti įšalui žemėje, o yrant organikai išsiskiria šiluma, kuri papildomai padeda palaikyti aukštesnę temperatūrą. Mulčiavimas svarbus ir drėgmės dirvoje palaikymui, mat toks sluoksnis trukdo garavimui ir daugiau vandens yra sulaikoma žemėje bei prieinama medžiams.
