Medžių šaknys būna kelių tipų. Skiriasi jų ir išvaizda, ir paskirtis. Šoninės, liemeninės ir atraminės šaknys yra stambioji šaknų sistemos dalis. Dažnai jas galime matyti iškilusias į paviršių, jos atsidengia išpusčius ar išplovus viršutinį dirvožemio sluoksnį. Jos turi dvi pagrindines paskirtis. Pirmoji yra įsitvirtinti dirvoje ir išlaikyti visą antžeminę dalį. Kuo medis giliau įsišaknija, tuo yra atsparesnis stipriems vėjams. Antroji paskirtis yra maisto medžiagų kaupimas. Tai ypač svarbu plačialapiams medžiams, kurie kiekvieną pavasarį iš naujo atsiaugina visus lapus. Šaknyse gausu maisto medžiagų, augimo hormonų, chemiškai aktyvių komponentų, skirtų kovoti su ligomis ir kenkėjais. Antrojo tipo šaknys yra labai smulkios, plika akimi nematomos. Jos vadinamos siurbiamosiomis šaknimis arba šakniaplaukiais. Jų paskirtis yra siurbti maisto ir mineralines medžiagas iš dirvožemio. Kuo šios šaknelės smulkesnės, tuo didesnis jų paviršiaus plotas ir tuo stipresnė siurbiamoji geba. Jos, kaip ir lapuočių lapai, žiemos metu miršta, o pavasarį yra atauginamos iš naujo.
Kaip giliai yra šaknys?
Šaknys auga ten, kur yra vandens, mineralinių medžiagų ir deguonies. Medžiams reikia daug drėgmės, tačiau esant paviršiniam užmirkimui dirvoje nebelieka deguonies ir daugelis siurbiamųjų šaknų tiesiog miršta. Yra tik nedaug medžių rūšių, kurios gali augti esant nuolatiniam užmirkimui, tai pelkinis ąžuolas, juodalksnis, paprastoji ieva bei paprastoji vinkšna.
Daugiausia mineralinių medžiagų yra viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, kuriame aktyviai vyksta organinės medžiagos irimas. Šis sluoksnis Lietuvos sąlygomis siekia iki 15 cm gylį. Todėl visos siurbiamosios šaknelės yra būtent dirvos paviršiuje, 5-15 cm gylyje. Suslėgtoje dirvoje šioms šaknelėms augti yra labai sunku, todėl po medžiais nerekomenduojama statyti statinių ar įrenginėti takų.
Stambiosios šakos yra gilesniame sluoksnyje. Ankstyvieji šaknų gylio tyrimai 1930 metais atlikti lengvoje, birioje dirvoje. Iš šių tyrimų suformuotas įvaizdis kaip atrodo šaknys. Įprasta manyti, kad jos išskirtinai gilios ir atkartoja antžeminės medžio dalies struktūrą bei masyvumą. Vėlesni tyrimai, atlikti sunkesnėje dirvoje ar miesto sąlygomis, tokių dėsningumų nepastebėjo.
Jeigu gruntinis vanduo yra žemas arba dirvožemis yra smėlingas šaknys auga giliau. Pavyzdžiui pušų šaknys gilios, todėl pamatyti vėjų išverstą pušį – retenybė. Derlingame, drėgname dirvožemyje šaknys vystosi daugiau paviršiuje, nes jame visada yra reikiamų mineralinių medžiagų ir vandens.
Tiriant brandžių medžių šaknų sistemą įvairios sudėties dirvožemiuose nustatyta, kad didžioji dalis stambiųjų šaknų yra 2-3 metrų gylyje, stiprią šaknų sistemą turinčių – 7 metrų. Pavienės, įsitvirtinimo funkciją vykdančios šaknys, dar vadinamos inkarinėmis, gali siekti net 10 metrų. Tačiau Lietuvoje tokiu gyliu gali didžiuotis tik didieji medžiai – ąžuolai ir liepos.
Mokslininkai teigia, kad genetiškai medžiai gali suformuoti gilią šaknų sistemą, bet, pavyzdžiui, miesto sąlygomis tai dažniausiai riboja stipriai suslėgta, prastos kokybės dirva bei prastas drėkinimas, o kur dar pastatų pamatai, kurie išvis užblokuoja kelią plitimui. Tokias nepalankias sąlygas be abejo galime sutikti ir natūralioje gamtoje, ypač tose teritorijose kur arti žemės paviršiaus yra pamatinės kietosios uolienos. Taigi šaknų įsiskverbimo gylį lemia dirvožemio struktūra ir rūšiai būdingos savybės.
Daug plačiau nei į gylį, medžių šaknys skleidžiasi horizontaliai, jei tik jų neriboja pamatai ar keliai. Tikslus užimamas plotas kaip ir gylis priklauso nuo dirvos struktūros ir nuo medžių rūšies. Pati tankiausia šaknų sistema yra lajos plotyje, tačiau įprastai pavienės stambios šaknys ir smulkios siurbiamosios šaknelės yra gerokai didesnėje teritorijoje. Plati ir tanki šaknų sistema didina atsparumą vėjovartoms, leidžia sukaupti daugiau maisto medžiagų ir medis tampa atsparesnis nepalankioms aplinkos sąlygoms bei ligoms ir kenkėjams.
Mikorizė
Grybai sudaro simbiozę (abipusiai naudingus santykius) su medžiais. Pirmieji stebėjimai buvo atlikti tik XIX a. ir iš pradžių manyta, kad grybų hifai (į siurbiamąsias šakneles panašūs, ištįsę dariniai, sudarantys grybieną) yra šaknų tęsinys. Vėliau nustatyta, kad tai atskiras organizmas. Grybų ląstelės apipina šaknis ir teikia medžiui vandenį bei mineralines medžiagas, už tai iš medžio gauna organinių medžiagų. Ši sąveika ypač naudinga medžiams, nes padidina siurbiamo paviršiaus plotą. Tie, kurių šaknys aktyviai dalyvauja mikorizėje, auga geriau, yra atsparesni sausroms, ligoms ir kenkėjams. Specifinės medžių rūšys sudaro mikorizę su specifinėmis grybo rūšimis. Todėl labai svarbu perkeliant medį į kitą vietą, sodinti jį su kuo didesniu žemių kiekiu, kad į jį patektų grybų sporos, kurios užtikrins sėkmingą medžio prigijimą ir augimą naujoje vietoje.
