Įvairių medžių rūšių šaknų sistemų apžvalga

Medžių šaknų gylį ir plotį lemia du pagrindiniai faktoriai – tai dirvos struktūra ir medžių rūšis. Esant nederlingam, smėlėtam dirvožemiui šaknys būna gilesnės ir platesnės. To reikia, kad medis galėtų įsitvirtinti birioje dirvoje ir būti atsparus vėjovartoms, bei užsitikrintų pakankamai didelį plotą mineralinių medžiagų ir vandens siurbimui. Kai dirva yra derlinga ir pakankamai drėgna, šaknų sistema būna ne tokia gili, daugiau jų yra paviršiniame dirvos sluoksnyje, kuriame gausu mineralinių medžiagų ir, žinoma, vandens. Kiekviena rūšis pasižymi savita šaknų sistema. Nors jų formavimuisi daug įtakos turi dirvožemio struktūra, bendri dėsningumai vis tiek išlieka. Tekste aptartos kelių pagrindinių Lietuvoje augančių medžių rūšių šaknų sistemos.

Šermukšnis

Esant galimybei formuoja gana gilią inkarinę šaknį, tačiau tuomet šoninių šaknų sistema būna daug mažesnė. Tik augdamas kalnuotuose regionuose, kur pamatinės kietosios uolienos yra arti ir galimybės suformuoti vieną gilią, įsitvirtinamąją šaknį tiesiog nėra, sudaro platesnę šoninių šaknų sistemą. Tačiau net ir tokiu atveju bendras šaknų skersmuo retai kada siekia 5 metrus t.y. po 2,5 metro nuo kamieno į visas puses. Esant tinkamam dirvožemiui smulkiosios siurbiamosios šaknelės gali plisti toliau. Stambiausios šakos nenutolsta toliau nei 1 metrą nuo kamieno. Esančios toliau įprastai būna smulkios, jų diametras mažesnis nei 3 cm. Tik esant glėjiniams (užmirkusiems) dirvožemiams šaknys formuojasi platesnės, 3-6 metrus nuo kamieno.

Beržas

Beržai turi gana stiprią horizontalių šaknų sistemą, neretai jų diametras siekia 10 metrų. Didžioji dalis šaknų yra arti žemės paviršiaus, tačiau jų yra ir gilesniuose dirvos sluoksniuose. Tokios dažnai tarnauja ir kaip inkarinės šaknys

Karpotojo beržo šaknų sistema. (Kalliokoski T. ir kt. Silva Fennica, 2008 m.).
Karpotojo beržo šaknų sistema. (Kalliokoski T. ir kt. Silva Fennica, 2008 m.).

Eglė

Prastai eglė turi iki dešimties stambių horizontalių šaknų, kurios išsidėsčiusios viršutiniame dirvos sluoksnyje. Eglės turi seklią ir negilią šaknų sistemą ypač lyginant su kitomis medžių rūšimis. Būtent sekli šaknų sistema leidžia jas lengvai persodinti, tačiau atsparumas vėjovartoms yra menkas.

Eglės šaknų sistema (Kalliokoski T. ir kt. Silva Fennica, 2008 m.).
Eglės šaknų sistema (Kalliokoski T. ir kt. Silva Fennica, 2008 m.).

Pušis

Išskirtinis pušų šaknų sistemos bruožas – gili, stambi ir tvirta inkarinė šaknis. Ji leidžia pušims įsitvirtinti net ir smėlėtame grunte bei būti atsparioms vėjovartoms. Tačiau ši rūšis turi ir pakankamai stiprias horizontalias šaknis. 0,5-1 m atstumu nuo kamieno jų perimetras gali siekti 22–25 cm. Dažniausiai šios šaknys užima 6–8 metrų diametrą (kai kamieno skersmuo 40–55 cm).

Pušies šaknų sistema (Kalliokoski T. ir kt. Silva Fennica, 2008 m.).
Pušies šaknų sistema (Kalliokoski T. ir kt. Silva Fennica, 2008 m.).

Ąžuolas

Ąžuolai turi didelę ir tankią šaknų sistemą. Stiprios horizontalios šaknys, esančios arčiau kamieno, šakojasi ir dalis jų virsta inkarinėmis šaknimis, tai užtikrina stiprų įsitvirtinimą ir atsparumą vėjovartoms. Paviršiuje esančios šakos išsidėsčiusios 1,5-3 metrų gylyje, nuo kamieno driekiasi 5-9 metrus (kai medžio kamieno skersmuo 40-105 cm). Šaknys gali prasiskverbti pro molingą dirvos dalį. Tai padeda medžiui pasiekti vandeningus sluoksnius ir apsirūpinti reikiamais vandens ištekliais.

Paprastojo ąžuolo šaknų sistema (Čermák P., Fér F. Journal of Forest Science, 2007 m.).
Paprastojo ąžuolo šaknų sistema (Čermák P., Fér F. Journal of Forest Science, 2007 m.).

Bukas

Bukas pasižymi gausia ir tankia horizontalių šaknų sistema. Šaknys gausiai šakojasi, sudarydamos tankų tinklą, kuriame sunku atskirti ne tik šaknis bet ir žemių gumulus. Inkarinių šaknų nedaug, jos negilios. Bendrai šaknys išsidėsčiusios iki 2,5 metro gylio, driekiasi 5-8 metrų plotyje (kai kamieno skersmuo 40-95 cm).

Buko šaknų sistema (Čermák P., Fér F. Journal of Forest Science, 2007 m.).
Buko šaknų sistema (Čermák P., Fér F. Journal of Forest Science, 2007 m.).

Skroblas

Skroblai formuoja stiprią horizontalių šaknų sistemą. Arti kamieno esančios šaknys šakojasi ir dalis jų virsta inkarinėmis. Pačios šaknys nėra stambios. 0,5-1 m atstumu nuo kamieno stambiausių šaknų perimetras yra 10-14 cm (kamieno skersmuo 30-52 cm). Šaknų gylis būna 1,5-2 metrai, jos driekiasi 5-6 metrų diametru.

Klevas

Klevai pasižymi vidutinio tankumo ir gilumo šaknimis. Horizontalios šakos gana storos, 0,5-1 metrų atstumu nuo kamieno, jų perimetras siekia 20-25 cm (kai kamieno skersmuo 35-58 cm). Šios šaknys nuo kamieno nutolsta 4-6 metrus. Visada suformuoja inkarinę šaknį, kartais net kelias.

Juodalksnis

Juodalksniai formuoja daugiau nei vieną inkarinę šaknį. Ties kamienu daug, 3-5 cm diametro šaknų auga vertikaliai, sudarydamos tankią sistemą. Tokios šaknys pasiekia 2 metrų gylį. Horizontalios šakos užima apie 6 metrų plotį (kai kamieno skersmuo 47–60 cm).

You might be interested in …